Alina palapiniu salyje

Sestadieni susikroviau kuprine ir isvykau Makedonijos pazint. O grizus, netrukus, lekiau i Plovdiva - graziausia cionyksti miesta, paziuret graziausio cioykscio miesto. Apie tai ir noreciau rasyt. Bet ryt mano ate vakaras. Vadinasi, rasyt apie zygius itin sunku. Sirdy gi nebe zygiai, sirdy ilgesys. Ilgesys laikui palapiniu saly. Laikui, zmonems, vietoms, jausmams, pojuciams.

Pries desimti minuciu, grizus is Philo ate vakaro, nesina jo dovanotu cd VASKO*, prisiminiau, kad ryt mano megstamiausia bendrabucio teta nebebudes. Vadinasi, turiu atsisveikint sianakt. Atsisveikint po visam turejau ir su taksistu, tiek norinciu buti mano soferiu. Jis vis kartojo: “Gaila”.

Taip, gaila.

Betgi is vienos pasakos griztu i kita.

Vaivorykstes danguj ir pauksciu ciulbesys aplink*…

“Too loud” - sakydavo draugas Alvarito apie tuos mano paukscius…Taip, too loud.

Makedonija cia, nuotaikas atitinkanti, velniai rautu

*Vasko - cionykste rock zviazda, kurios klausyt kiekviena ketvirtadieni einam. T.y., eidavom.

*Tokia taisykle, kad kai ne viskas gerai, reik paziuret i vaivorykste danguj ir pasiklausyt pauksciu. Ji ir jie dirba 24/7.

Visokiu mitu apie gimtine klausiaus atsiklausiaus. Paskutinysis: “Skype - lietuviskas produktas”*.

*© kolega ispanas.

Kazkada cia neseniai sedejom su kolega - biciuliu Philu mano megstamiausioj cionykstej aikstej. Dziaugemes saule, pavasariu, pargrizusiais pauksciais ir gyvais gyvos muzikos muzikantais. Stebejom senolius, besiduodancius ties sachmatu lentom, ir paklausiau as: “O ka jusiskiai [vokieciu] senoliai veikia?”. “Skundziasi ir gamina eiles poliklinikose” - susake.

Mhm, esu kazkur tai macius.

Kita diena, gurksnodama arbata Skopje “Hostel Hostel”, sugalvojau, kad as, kai pasensiu, noriu tureti savo mazyti hosteli. Su smarkiai jaukia svetaine. Ir laukti istoriju bei ju savininku. O laisvalaikiu kepti sausainius, vaisint jais jaunuolius, laukiancius polikliniku eilese bei ragint bendraamzius isirasyt i koki ansambli ar saskiu [ne online] kluba. Gal dar prevencija suregsiu. Vadinsis: “Ne poliklinikoje laime”. Kitavertus, ka gali zinot, gal anei saskes ne online, anei poliklinikos egzistuos. O prisiminus, ka atsakydavau kazkada, paklausta, kuo uzaugus busiu, isvis juokingai tas mano hostelis ir sausainiai atrodo.

Kad turiu puikia sypsena ir naudoju ja baisiai daznai girdejau daug daugkart. Daugkart aiskinau didesniu nei vidutiniai dantu teorija, remiantis kuria, sypsausi tiek pat, kiek ir visi, tik kad tatai labiau pastebima. Bet tai vakar komplimento buvau pribloksta bilekaip:

*”You seem to be the happiest person I have ever met”.

Masciau masciau po to ir nieko apart to, kad, ka darysi, taip, as laiminga, neprimasciau. Buna gi graziu naujienu sau.

*iš angl. k. - tu spindi labai smarkiai.

Sekmadienio diena puiku gulet lovoj ir veikt nieko. Bet kai esi alkanas, o balkonas* tuscias, turi lipt lauk ir sliauzt iki vietos, kur gauni maisto.

Mano apartamentu kieme esantis arklys su vezimu, pilnu sieno ir kruva dzipsiu aplink, nebestebina. Stebina pusamzes moters balsas, saukiantis mano varda. Isivaizduoju sau uz nugaros maza mergaite, begancia i balsa. Atsisuku patikrint. Moteris kviecia ne maza mergaite o mane. Mano megstamiausia bendrabucio teta pro langa mojuoja voku. Pirma mintis: vel veluoja kaledinis pastas. Bet gi, rozes, auksu puostos atviruke. Mama tikriausiai baisiai dziaugesi, kad isrinko graziausia. Ankstyvas sveikinimas, kad gimiau. Po savaites priskaiciuosiu dar vienus metus ir paprasysiu apvaizdos, kad kiti butu vel grazus.

Dar siandien gavau Vilniaus saules. Keista, kai tai siuncia Skypu. Musuose saules nera. Bet yra silto vejo gusiu. Tokio vejo, koks buvo pacioj pradzioj. Tik pradzioj mane stebino dzipsiai kieme ir visokie kitokie cionyksciai dalykai:

O dabar mane stebinu as pati. NUOSTABU.

 *Balkonas - vieta maistui laikyti. Saldytuvas - prabanga burzujams.

Pirmadieni lipau (nebe keturiom) i ta pati mobili ir vaziavom mes i Varna (ne paukstis, o miestas) juros juodos ziuret. 9 valandos per pavasari ir ziema, kalnus ir vandenis, lusnas ir fabrikus. Jura nakti ir jura diena. Ji ne juoda. Bet megstu. Ir megstu eit per smeli po zvaigzdem. Ir megstu galvot, kad pagaliau moku atsirinkt zmones, kuriais galiu pasitiket.

Draugai - turistai patrauke Bukarestan, o as skubejau i dar viena ate vakara. Diena kupe. Vis besikeicianciu kaimynu besikeiciancios istorijos. Beveik rusiskai, beveik bulgariskai. Istorijos apie uzdarytus fabrikus ir bedarbius, apie zmonas, vyrus, vaikus, blogus zmones, gerus zmones. Istorijos daugkartinio vietinio bokso cempiono, siandien gaunancio 200 lt pensijos. Istorijos nasles, kurios sostineje lauke sunus. Pirmakart maciau akis, talpinancias tiek skausmo. Atsibudau nasles zadinama, apklota jos baltu mezginiu.

O ate vakaras talpino 5 zmones vienam metre kvadratiniam, turejo pikta barako teta ir policijos. Mano ate vakaras lygiai po menesio.

Sekmadienio ryta penkiasdesimt kartu isjungus zadintuva ir siaip ne taip pazadinus naujus draugus, Rumunijos turistus, sulipom (beveik keturiom) i mobili ir isvaziavom i Pernika - miestukyti, visai salia sostines isikurusi. Priezastis - cionykstis karnavalas. Zmones - varpai, zmones - plaukai, zmones - bulgarai - visokiu buta apstu. Kvepejo uzgavenem. Kartais kepamom desrom. Po milziniskom kaukem beveik pasislepe juoda cionyksciu kasdienybe.