Alina palapiniu salyje

Sestadieni susikroviau kuprine ir isvykau Makedonijos pazint. O grizus, netrukus, lekiau i Plovdiva - graziausia cionyksti miesta, paziuret graziausio cioykscio miesto. Apie tai ir noreciau rasyt. Bet ryt mano ate vakaras. Vadinasi, rasyt apie zygius itin sunku. Sirdy gi nebe zygiai, sirdy ilgesys. Ilgesys laikui palapiniu saly. Laikui, zmonems, vietoms, jausmams, pojuciams.

Pries desimti minuciu, grizus is Philo ate vakaro, nesina jo dovanotu cd VASKO*, prisiminiau, kad ryt mano megstamiausia bendrabucio teta nebebudes. Vadinasi, turiu atsisveikint sianakt. Atsisveikint po visam turejau ir su taksistu, tiek norinciu buti mano soferiu. Jis vis kartojo: “Gaila”.

Taip, gaila.

Betgi is vienos pasakos griztu i kita.

Vaivorykstes danguj ir pauksciu ciulbesys aplink*…

“Too loud” - sakydavo draugas Alvarito apie tuos mano paukscius…Taip, too loud.

Makedonija cia, nuotaikas atitinkanti, velniai rautu

*Vasko - cionykste rock zviazda, kurios klausyt kiekviena ketvirtadieni einam. T.y., eidavom.

*Tokia taisykle, kad kai ne viskas gerai, reik paziuret i vaivorykste danguj ir pasiklausyt pauksciu. Ji ir jie dirba 24/7.

Visokiu mitu apie gimtine klausiaus atsiklausiaus. Paskutinysis: “Skype - lietuviskas produktas”*.

*© kolega ispanas.

Kazkada cia neseniai sedejom su kolega - biciuliu Philu mano megstamiausioj cionykstej aikstej. Dziaugemes saule, pavasariu, pargrizusiais pauksciais ir gyvais gyvos muzikos muzikantais. Stebejom senolius, besiduodancius ties sachmatu lentom, ir paklausiau as: “O ka jusiskiai [vokieciu] senoliai veikia?”. “Skundziasi ir gamina eiles poliklinikose” - susake.

Mhm, esu kazkur tai macius.

Kita diena, gurksnodama arbata Skopje “Hostel Hostel”, sugalvojau, kad as, kai pasensiu, noriu tureti savo mazyti hosteli. Su smarkiai jaukia svetaine. Ir laukti istoriju bei ju savininku. O laisvalaikiu kepti sausainius, vaisint jais jaunuolius, laukiancius polikliniku eilese bei ragint bendraamzius isirasyt i koki ansambli ar saskiu [ne online] kluba. Gal dar prevencija suregsiu. Vadinsis: “Ne poliklinikoje laime”. Kitavertus, ka gali zinot, gal anei saskes ne online, anei poliklinikos egzistuos. O prisiminus, ka atsakydavau kazkada, paklausta, kuo uzaugus busiu, isvis juokingai tas mano hostelis ir sausainiai atrodo.

Kad turiu puikia sypsena ir naudoju ja baisiai daznai girdejau daug daugkart. Daugkart aiskinau didesniu nei vidutiniai dantu teorija, remiantis kuria, sypsausi tiek pat, kiek ir visi, tik kad tatai labiau pastebima. Bet tai vakar komplimento buvau pribloksta bilekaip:

*”You seem to be the happiest person I have ever met”.

Masciau masciau po to ir nieko apart to, kad, ka darysi, taip, as laiminga, neprimasciau. Buna gi graziu naujienu sau.

*iš angl. k. - tu spindi labai smarkiai.

Sekmadienio diena puiku gulet lovoj ir veikt nieko. Bet kai esi alkanas, o balkonas* tuscias, turi lipt lauk ir sliauzt iki vietos, kur gauni maisto.

Mano apartamentu kieme esantis arklys su vezimu, pilnu sieno ir kruva dzipsiu aplink, nebestebina. Stebina pusamzes moters balsas, saukiantis mano varda. Isivaizduoju sau uz nugaros maza mergaite, begancia i balsa. Atsisuku patikrint. Moteris kviecia ne maza mergaite o mane. Mano megstamiausia bendrabucio teta pro langa mojuoja voku. Pirma mintis: vel veluoja kaledinis pastas. Bet gi, rozes, auksu puostos atviruke. Mama tikriausiai baisiai dziaugesi, kad isrinko graziausia. Ankstyvas sveikinimas, kad gimiau. Po savaites priskaiciuosiu dar vienus metus ir paprasysiu apvaizdos, kad kiti butu vel grazus.

Dar siandien gavau Vilniaus saules. Keista, kai tai siuncia Skypu. Musuose saules nera. Bet yra silto vejo gusiu. Tokio vejo, koks buvo pacioj pradzioj. Tik pradzioj mane stebino dzipsiai kieme ir visokie kitokie cionyksciai dalykai:

O dabar mane stebinu as pati. NUOSTABU.

 *Balkonas - vieta maistui laikyti. Saldytuvas - prabanga burzujams.

Pirmadieni lipau (nebe keturiom) i ta pati mobili ir vaziavom mes i Varna (ne paukstis, o miestas) juros juodos ziuret. 9 valandos per pavasari ir ziema, kalnus ir vandenis, lusnas ir fabrikus. Jura nakti ir jura diena. Ji ne juoda. Bet megstu. Ir megstu eit per smeli po zvaigzdem. Ir megstu galvot, kad pagaliau moku atsirinkt zmones, kuriais galiu pasitiket.

Draugai - turistai patrauke Bukarestan, o as skubejau i dar viena ate vakara. Diena kupe. Vis besikeicianciu kaimynu besikeiciancios istorijos. Beveik rusiskai, beveik bulgariskai. Istorijos apie uzdarytus fabrikus ir bedarbius, apie zmonas, vyrus, vaikus, blogus zmones, gerus zmones. Istorijos daugkartinio vietinio bokso cempiono, siandien gaunancio 200 lt pensijos. Istorijos nasles, kurios sostineje lauke sunus. Pirmakart maciau akis, talpinancias tiek skausmo. Atsibudau nasles zadinama, apklota jos baltu mezginiu.

O ate vakaras talpino 5 zmones vienam metre kvadratiniam, turejo pikta barako teta ir policijos. Mano ate vakaras lygiai po menesio.

Sekmadienio ryta penkiasdesimt kartu isjungus zadintuva ir siaip ne taip pazadinus naujus draugus, Rumunijos turistus, sulipom (beveik keturiom) i mobili ir isvaziavom i Pernika - miestukyti, visai salia sostines isikurusi. Priezastis - cionykstis karnavalas. Zmones - varpai, zmones - plaukai, zmones - bulgarai - visokiu buta apstu. Kvepejo uzgavenem. Kartais kepamom desrom. Po milziniskom kaukem beveik pasislepe juoda cionyksciu kasdienybe.

Dalykas - Holocaust and rescue: Bulgarian case. 5 puslapiai rasto + diskusija = kreditai. Rastas intensyviai vyko visas dvi naktis, ko pasekoje diskusijos diena atsibudau ne todel, kad isgirdau zadintuva (impossible), o todel, kad skambino kolega, pasitikslint, ar diskusija siandien ir pabedavot, kad veluos 10 minuciu… Vaj vaj! Velavau valanda. Diskusijos metu paaiskejo, kad apart keliu kitu klaidu, kurios, turiu pripazinti, buvo griozdiskos, i titulini idejau pavarde visai ne destytojos, o kazkieno (is kur istraukiau, nezinau). Rezultatas - 6. Sistema - sesiabale, beje.

Buna gi laimingu dienu, a?

Beje, Bulgarija ir Danija - salys didvyres, isgelbejusios savo zydus nuo negailestingos naciu rankos. Pirmosios atveju - didzioji pasipriesinimo neteisybei jega - pilietine visuomene, a.k.a. zmones paprastieji. Didi tauta, sakau.

Musuose prasidejo “ate” vakareliai. Sianakt lydejom kolegas prancuzus is sporto akademijos. Milziniski kiekiai gerimu dingo taip pat netiketai, kaip kad is kazkur atsirado pulkas puikiu makedonieciu su gitarom, nuostabiais balsais ir juju dainom. Pasirodo, megstu makedoniecius. O vyrai verkia ir keiciasi marskineliais atsiminimui. Lenkui pasiseke gaut prancuzo adidas, ko pasekoje kitas lenkas baisiai liudejo, kad keitesi su kitu prancuzu ir adidas negavo. O zmogus - veidrodis krykstavo, kad jo marskineliai tekainavo 5 ciunykscius pinigus. O as masciau, ar tureciau dabar kazkam atiduot savo suknele. Tuo tarpu, vargu, ar kas maste dalintis su manim savo kelnem.

Prancuzas, kuris turi adidas, zino, i kuri fotoaparata ziuret reikia

Matote lenko auka - prancuzu be adidas. Matyt, nujaute…

Ore svito, mes krovem kruvas bagazo i geltonus taksi, po to susigrude i kazka panasaus i rata, sokinejom ir simta kartu klykem “erasmus”. Ir vel vyrai verke. Riedejo asaros, kaip pupos. Barako apsauginis buvo su mumis, bet neverke, aiskino man, kokie puikus vyrai isvaziuoja ir dar puikesni lieka. Ir dar kalbejo, kad Archtektu gatvej turi biciuli, ir “Vilnius prikrasnij gorod”*. Pritariamai linksejau, tuo pat metu sluostydama asaras vyru. O pati buvau stipri. Ir niekaip neatsiminiau, kada paskutini karta verkiau (kinas nesiskaito). Kai kalbejau zmogui - veidrodziui, kad jis labai laimingas, sutikes cia zmoniu del kuriu verkia, jis kalbejo “Zinai, as ne akmuo”. Vadinasi, akmuo as. Betgi viskas is pat pradziu buvo aisku: ateis diena, naktis ar rytas, kai atvaziuos taksi ir issives viena, antra, trecia. Visus. Net ir tave pati. Butu racionalu verkt, jei sito nebutum zinojes is anksto. Tada atrodytu, kad taksi is taves kazka ima ir atima. O dabar, supranti zmogus, gi patys issikvietem. Netrukus jis atves kazka kita, tas kitas miegos tavo lovoj, kabins savo uzuolaidas ir isleis desimtis cionyksciu pinigu visokiems daiktams, paverciantiems busta pakenciamu, bet netures pirkt veidrodzio, nes veidrodis netelpa i lagamina.

O ryt is po kalediniu vizitu grizta biciuliai ispanai. Kad ir brangiausi jie cia man, galiu lazintis, kad, kai krausim mano lagaminus i taksi, neverksiu. As zmogus - akmuo. Kaszin, ar zmogus - voras kietesnis. Vargubau.

* Vilnius - prikrasnij gorod - is rus. k., Vilnius - puikus miestas.

Ketvirtoji diena isauso traukiny Istanbulas - Ankara. Tekini i mane begdami pasitinka Olgay ir Ayden. Po valandos, 9 ryto as jau Atatiurko muziejui. Pastarasis ir Atikule (panoraminis bokstas) bene viskas, ka Ankara turi parodyt turistui. Bet as buvau ne turistas, as buvau svecias. Sioji - bene graziausia mano viesnagiu.

Dvi naktys pas Beril  studentiskam butuke, be centrinio sildymo, Ce Gevara nukabinetomis sienomis ir Lenino rastais lentynose. Nesibaigiancios diskusijos “Komunizmas vz kapitalizmas”, purvini sokiai folko landynese, pusryciai ant grindu, susitikmai, susitikimai, susitikimai. Treciaja diena persikrausciau pas vaikyti reperiuksti, mat jis, suzinojes, kad atvaziuoju, iskart susitare su seima ir manes lauke lova jo namuose. Pirmosios vakarienes ejom pas jo kaimynus - Mr. Perfect seima. “Pasaulis tikrai mazas. Niekada negalvojau, kad ateisi i mano namus” pasake Mr., jo mamai pilant sriuba i mazytes lekstutes. Vakarienes kitu biciuliu seimose ir ofisuose. Dziaugsmo bilekiek, matant siluma zmoniu. Meiles tvyrojimas ore.

Naujuosius sutikau su reperiuksciu ir jo draugais bute labai auksto auksto, languose griaudint fejerverkams. Dirty irasai ir dirty sokiai. Tesinys Mr. Perfect draugo klube. Zmones sako, soku, kaip turku moteris. Ir gerai. Turku moterys man patinka. Ypac su skarom - skafandrais.

Likus 20 min iki traukinio atgal i Istanbula su reperiuksciu irasem gabala. Pirmasis mano gyvenime. Youtube jo nebus, jei nori, atsiusiu. Reperiukscio mama verke ir kviete likti gyvent pas juos. Sakiau grisiu, kai ismoksiu kalba. Baisiai sunku visgi deliot pussakini 7 minutes vartant zodyna. Noriu Turkono*.

*Turkonas - anglonas, tik ne angliskas.